|
Darbas su Amelija buvo išskirtinis ir ypatingas, kaip ir ji pati. Ši kelionė, kurią pradėjome prieš keturis mėnesius programoje „Karjeros pokyčiai“, atskleidė gilias ir svarbias transformacijas, kurias galima pasiekti tik tada, kai klientas yra atviras ir pasiryžęs dirbti su savimi. Ši patirtis man primena, kad mano vaidmuo šiame procese yra tik vedimas ir navigacija, tačiau kartu, galime rasti tikrąjį jūsų kelią.
Mūsų istorija su Amelija prasidėjo nuo jos laiško, kuris man paliko labai gilų įspūdį. Ji rašė:
„Sveiki, Indre,
Kaip ir Jūs, ganėtinai anksti, dar pirmame kurse, patekau į darbinę aplinką ir visai netrukus gavau tuo metu atrodžiusią svajonių vietą. Tuo metu dar nesupratau, kad sąlygos, kuriomis dirbau, buvo toksiškos, kaip ir vadovaujančias pareigas užimančio žmogaus elgesys. Vėliau atsidūriau skaitmeninio marketingo vadovės pareigose. Ir nuo čia prasidėjo mano asmenybės mėtymasis – kad ir į kokią sritį nueičiau, gyvenimas mane nutėkšdavo į marketingą. Turbūt, todėl, kad jis man neblogai sekasi, tačiau, deja, nedžiugina. Gal net atvirkščiai – sukelia daug moralinių dilemų, prasmės klausimų.
Šiuo metu taip pat dirbu su skaitmeninio marketingo projektais, tačiau ne skatindama pirkti, o padėdama žmonėms atrasti naujas darbo vietas. Lyg ir prasmės daugiau, tačiau kaip ir asiliukui iš „Mikės Pukuotuko” – nedžiugina…:) Visi skaičiai, analitika, duomenų kelionės ir web projektai labiau vargina, nei padeda realizuoti save ir savo kūrybiškumą. Visgi, pavargau keisti darbus tik tam, kad juos keisčiau. Nesinori ir vėl patekti į tą patį beprasmybės jausmą tik kitoje kėdėje ir tarp kitų žmonių.”
Tos mintys ir emocijos buvo labai artimos, ir mes kartu pradėjome kelionę, kurioje buvo svarbiausia atskirti tai, kas iš tikrųjų svarbu, kas mus praturtina. Pirmieji žingsniai, dirbant su vertybėmis, Amelijai buvo didžiulis atradimas. Ji pasidalino:
„Apie užduotį galvojau keletą dienų: prieš užmiegant, prausiantis duše, keliaujant į darbą, ilsintis. Norėjosi išjausti savo vertybes, atrasti, kas iš tiesų slypi viduje, o ne paviršiuje. Kadangi skyriau daugiau laiko išankstiniams apmąstymams, prisėdus surašyti vertybes, ilgai netrukau – jos suplaukė iš vidaus. Ilgiausiai trukau su paskutinėmis 5 vertybėmis – į jų vietą, atrodo, tiko daug neišrašytų. Lengviausiai išsigrynino pirmosios ir pagrindinės vertybės, dėl jų abejonių nekilo. Buvo įdomu keletą dieną save išsamiau nagrinėti, žvelgti giliau. Dabar, žiūrėdama į sąrašą, džiaugiuosi nuveiktu darbu. Ne kartą esu dariusi vertybių sąrašus, tačiau būtent šį kartą jaučiuosi esanti arčiausiai tiesos. Tikriausiai todėl, kad užduotį dariau keletą dienų, tad turėjau laiko ir erdvės panagrinėti save. Ačiū už paskatinimą pažvelgti giliau.“
Taip pat daug dirbome atskiriant, ką iš tikrųjų norime ir ką tik turime ar privalome daryti. Po antros užduoties Amelija rašė:
„2 užduotį šį kartą atlikti buvo sunkiau, jaučiau, kad itin nėriausi iš kailio stengdamasi sugalvoti dalykus, kuriuos atlieku vedama turiu, privalau. Atradau tikrai taiklių, jaučiu, kad jie mane gyvenime riboja, tam tikrais gyvenimo etapais netgi buvo itin pristabdę ir privertę pasirinkti tam tikrus sprendimus, dėl kurių šiuo metu šiek tiek gailiuosi. Itin gyvenimą apkartinęs privalau – nuolatinio plano turėjimas. Dėl šio punkto dažnai neleidžiu sau eiti vedima širdies, negalvoti ir leisti sau išjausti tolimesnius žingsnius, dėl to strimgalviais lėkdavau į vis kitus darbus, veiklas tik tam, kad žinočiau, kas bus rytoj. Manau, kad prie šios užduoties vis sugrįšiu, stebėdama savo kasdienybę ir mintis, natūraliai jau įsišakojusias manyje…“
Amelija, kaip ir daugelis, pradėjo suprasti, kaip svarbu atsigręžti į savo norus ir svajones. Vėliau ji rašė:
„Mūsų sesijos įkvepia man vis daugiau pasitikėjimo savimi ir padeda vis labiau grynintis savo kelią… Galbūt dėl to šį kartą, nors tai buvo ir svajojimo užduotis, ji nebeatrodė nepasiekiama arba nereali, už jūrų marių ar sutinkama tik knygose. Rašiau, galvojau, jaučiau, įsivaizdavau ir supratau, kad viskas iš tiesų realu. Rašau refleksiją su ašaromis akyse, bet ne todėl, kad liūdėčiau, atvirkščiai – džiaugiuosi, nes pradedu atrasti savyje stiprybės ir ryžto šias svajones (netolimoje!) ateityje paversti realybe… Ačiū ačiū ačiū.“
Galiausiai, po visų užduočių sudėliojome galutinį puzzle vaizdą. O Amelija jau žengė pirmuosius žingsnius, savo naujos kelionės metu.
„Reflektuojant 8 savaičių programą, kurią sukūrė Indrė, galvoje sukasi žodžiai Dėkingumas ir Drąsa. Dėkingumas Indrei, kad sutiko kartu su manimi keliauti gilesnio savęs pažinimo link. Už paskatinimą iš pagrindų supurtyti savo kasdienybę, nupūsti dulkes nuo už rutinos pasislėpusių svajonių ir atsakyti į jau seniai ore tvyrančius klausimus. Už taiklias pastabas, kurių metu atrasdavau pačius netikėčiausius atsakymus ir už suteiktą drąsą ne tik patikėti savo svajonės įgyvendinimo realumu, bet ir ją pradėti žingsnis po žingsnio įgyvendinti. Jau daugelį metu kažkur giliai širdyje buvau susikūrusi savo svajonių veiklos viziją, kurios niekada nedrįsdavau ištraukti į paviršių. Indrė padėjo ją ne tik iš naujo atrasti, bet ir papildyti, susidėlioti aiškius žingsnius ir veiklos planą jos įgyvendinimo link, ir taip pat įsikvėpti pasitikėjimo savimi bei aplinkinių palaikymo. Atliekant kartu užduotis, supratau, kad ta, anksčiau tokia nereali ir neįgyvendinama atrodžiusi svajonė, visai įgyvendinama ir reali – tam turiu visus reikiamus įgūdžius ir kompetencijas, viskas, ko trūko – žmogaus, kuris padėtų tai suprasti ir paskatintų veikti. Žaviuosi Indrės gebėjimu užduoti reikiamus klausimus ir švelniai tave stumtelėti, kai pats, galbūt, per daug surakintas baimės ir nežinojimo, sustoji ties savo paties susikurtu slenksčiu. Indrė padeda ne tik išsigryninti svajonę, bet ir susikurti realius ateities žingsnius, kad ji būtų įgyvendinama – žvelgdama į juos, suprantu, kad būtent dėl šių žingsnių, pirmą kartą gyvenime šią svajonę pagaliau pradėsiu pildyti… Esu Indrei nepaprastai dėkinga už šį laiką kartu ir manyje atrastą drąsą siekti to, apie ką svajoju nuo pat paauglystės. Linkiu visiems, kurie jaučią kažkokį nesuprastą krebždėjimą širdyje, leistis į kelionę kartu su Indre. Bus gera pažinti save, suprasti, iš kur viduje kyla įvairūs klausimai, ir kaip į juos atsakyti, bei kaip svajones paversti realiais ir įgyvendinamais žingsniais. Dėka Indrės, tikiu, kad artimiausiu metu nukeliausiu į patį gražiausią savo darbinį etapą.
Dar kartą iš visos širdies AČIŪ, Indre!” |
Šiandien noriu su jumis pasidalinti ypatinga ir labai asmeniška istorija – Amelijos kelionės pasakojimu. Esu be galo dėkinga jai, kad ji pasitikėjo manimi ir leido pasidalinti šiuo intymiu momentu su jumis.